Kiek uždirba NASA mokslininkai?

Klausiate kaip užsidirbti pinigų?  Mokslininkai, dirbantys Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos veikloje (ang. NASA), tiria visatą. Jie siunčia palydovus į orbitą, paleidžia zondus kitoms planetoms ir nustato geriausius žmonių ir krovinių gabenimo į kosmosą būdus. Kaip ir visi federaliniai vyriausybės darbuotojai, JAV personalo valdymo tarnyba administruoja NASA mokslininkų darbo užmokestį.

Atlyginimai

NASA mokslininkai gauna atlyginimą per 15 lygių, kad būtų atsižvelgta į švietimo ir patirties skirtumus. Kiekvienoje klasėje yra 10 žingsnių ir lygių, kurie reiškia padidėjimą kiekvienoje klasėje. Nors GS-1 lygis prasideda, mokslininkai su bakalauro laipsniais ir be patirties įeina į GS-7, o pagrindinė kompensacija yra nuo 33 979 JAV dolerių iki 44 176 USD per metus. Netekę patirties turinčių daktaro laipsnių turėtojai įeina į GS-11, kurių atlyginimai svyruoja nuo $ 50,287 iki $ 65,371. Didžiausias GS-15 lygis gali pasigirti nuo 99,628 iki 129,517 JAV dolerių.

Darbo vietos

NASA mokslininkai dirba tokiose vietose, kur pagrindinė būstinė yra Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, Maršalo kosminio skrydžio centre Hantsvilyje, Alabamoje ir Ameso tyrimų centre netoli San Chosė, Kalifornijoje. NASA, norėdamas atsižvelgti į skirtingas gyvenimo išlaidas skirtingose ​​vietose, prideda vietos užmokestį, kuris padidina bazinę kompensaciją fiksuotu procentiniu dydžiu. Pavyzdžiui, kadangi „Bay Area“ yra viena iš didžiausių pragyvenimo išlaidų, „Ames“ tyrimų centre mokama vietinė vietovė didina bazinę kompensaciją 35,15 proc. Tai verčia GS-7 metinį mokestį nuo $ 45,923 iki $ 59,704 ir GS-11 kompensaciją nuo $ 67,963 iki $ 88,349.

Darbo privalumai

NASA teikia tokius pat privalumus savo darbuotojams, kokius gauna visi federaliniai vyriausybės darbuotojai. Mokslininkai kasmet moka 10 atostogų dienų, iki 240 valandų ligonių bei gydimosi išlaidų ir kasmetines atostogas nuo 13 iki 26 dienų. Jie gali pasirinkti tarp „HMO“ ar ‘Health Service Plans’ planus, o „NASA“ – 75 proc. premijos. Išėjus į pensiją, jie gauna pajamas iš trijų šaltinių: pagrindinio pensinio plano, socialinio draudimo ir taupymo fondo plano, panašaus į mūsų taupymo fondus Lietuvoje. Įvairiuose įrenginiuose taip pat siūlomos poilsio ir fitneso programos, kavinėse esančios vietos ir galimybė nuotoliniu būdu dirbti kai kuriais atvejais.

Reikalinga kvalifikacija

Standarto mokslinio laipsnio nepakanka prašyti mokslininko darbo NASA. Pavyzdžiui, GS-7 kandidatai, kurie remiasi tik savo išsilavinimu, turi atitikti vieną iš šių aukštesnių akademinių kriterijų: būti aukštesnėje kolegijos klasės ar pagrindinės mokyklos trečioje kategorijoje, jei visų kursų atveju GPA yra bent 2,9 arba visų pagrindinių kursai ar rinkimai į vieną iš nacionalinių garbės draugijų už naujokų asociacijų. Jei jie negali atitikti šių akademinių standartų, pareiškėjai vis dar gali pasirinkti NASA, jei jie turi bent vienerių metų profesinę patirtį, lygiavertę GS-5 lygiui arba vienerių metų aukštojo mokslo lygiui.

Kosminis laivas nukrito į Marsą?

Neseniai buvo pastebėta vieno vieša diskusija, kurioje vienas iš interaktyvios reklamos agentūros Addad.lt narių pasidalino informaciją apie, tai, kad iš bendradarbių kitose šalyse sulaukė įdomios naujienos – NSO nukrito į Marsą? Kaip tai atsitiko?

Marso paviršiuje buvo matoma didžiulė 600 pėdų pločio anomalija, o NSO entuziastai teigė, kad erdvėlaivis vis tik galėtų skristi, jei JAV, Kinija ar Rusija galėtų jį išgelbėti.

Ar vyriausybės jau turi vietinę technologiją ir pastatė NSO kosminį laivą?

Žinoma, jie turės sugalvoti technologijas, kurios juos įtrauks į Marsą bei dar didesnį jo tyrinėjimą. Tačiau,  tai yra tik gandai ir jei jie pasirodys tikri, kad žmonija pradėjo statyti į NSO panašius erdvėlaivius – tai didžiulis žingsnis žmonijos technologijų raidoje.

NSO atrodo kaip širdis, tačiau yra geroje būsenoje, išskyrus keletą įbrėžimų ir įlenkimų. O kas jeigu tai NSO erdvėlaivis? Tai yra vertingas prizas žemės tyrinėtojų kolekcijai ir galbūt daug būtų galima išmokti iš keistų laivų. UFOvni2012 sako, kad tai originali nuotrauka buvo padaryta NASA „Mars Global Surveyor“ 2000 m. Spalio 16 d., Todėl tai galėjo nutikti prieš daugybę metų.

NSO tyrimų mėgėjai sakė, kad ilgos ir pasuktos takelės, kuriose iškraunamos laivai, buvo paliktos už erdvėlaivio ribų, ir tai rodo, kad tai buvo ateivių laivo avarija, tačiau jis nusileido bei sugebėjo tai padaryti palyginti švelniai. Negana to, teigiama, kad periodiški bei stiprūs vejai planetoje dažnai būna sunaikina kraštovaizdį, todėl tas pats NSO gali būti tik sunaikinto kraštovaizdžio žymė.

Esant tokioms aplinkybėms, sunku išsiaiškinti, ar tai tik kraštovaizdis ar tikrai nukritęs ir sugedęs NSO erdvėlaivis. Užsieniečių specialistai dabar nori žinoti, ar sutrikusieji  erdvėlaivio keleiviai dar gali būti teoriškai išgelbėti, ir jei taip,  kaip su jais susisiekti?

Dauguma mokslininkų ir ateivių ekspertų diskutuoja ar šis NSO yra tik padirbta nuotrauka ar tai galėjo iš tikrųjų įvykti.

Tiriant vaizdus, buvo pasakyta, kad 1 pikselis ant nuotraukos yra apie 9,4 pėdų. Tai reikštų, kad UFO danga, matoma ant Marso paviršiaus, būtų apie 600 pėdų. Nėra jokios abejonės, kad tokio dydžio objektas būtų didžiulis šešėlis, jei jis būtų rodomi aukščiau esančiame danguje. Mokslininkas Vingatas buvo pirmasis sąmokslo teoretikas, kuris žmonėms nurodė ir  atkreipė dėmesį į Lobachevskio kraterį, esantį tolimoje Mėnulio pusėje. Nuotraukos iš „Apollo 16“ teigė, kad krateris galėjo būti prieglauda ekstremalioms bazėms, kurios buvo sudėtingos ir apimančios daugybę stačiakampių ir dirbtinių konstrukcijų, o viena iš neįprastų iš jų buvo itin didelė.

Kitaip tariant, tokios istorijos yra kuriamos pažadinti žmonių smalsumą ir dar padidinti abejones. Įsivaizduokite, kad jūs ruošiatės misijai į Marsą 2022 m. tokios naujienos ir teorijos arba dar labiau paskatintu jus nepersigalvoti ir vykti kurti kolonijos arba užleisti žmogui, kuris nori dalyvauti SpaceX programoje. Tad kaip yra iš tikrųjų – galime tik spėlioti.

Kodėl mes dar nesutikome ateivių?

Internete pilna įvairiausių istorijų bei pasakojimų apie ateivių viešnages Žemėje, tačiau žmonės nėra linkę tikėti istorijomis apie ateivių pagrobimus bei žmogaus susidūrimą su šia būtybe. Mes itin dažnai diskutuojame apie ateivius bei jų santykį su žeme, tačiau kodėl mes dar jų nepamatėme.

Ar „ten“ kas nors yra?

Aiškioje naktyje, toli nuo miesto žiburių, žmogaus akis gali matyti maždaug 2500 žvaigždžių arba šimtą milijoną visų žvaigždžių mūsų galaktikoje. Ar mes galime pamatyti ar ten kas nors gyvena?

 Mus supa iki 400 000 000 000 kitų galaktikų

Astronomai mano, kad galaktikoje yra maždaug tiek daug žvaigždžių, kiek visoje visatoje yra galaktikų. Tas skaičius svyruoja nuo 100 milijardų iki 400 milijardų, priklausomai nuo to, kieno jūs klausiate. Kiek daug mes galime pasakyti apie tai, kad, už kiekvieno smėlio grunto Žemėje ten yra šimtai tūkstančių žvaigždžių.

Mūsų visatoje yra apie 100 milijardų į Žemę panašių planetų

Remiantis naujausiais PNAS tyrimo duomenimis, 22 proc. saulės spindulių ir žvaigždžių gali būti nukreiptos į Žemę panašią planetą. Tai sukuria potencialiai gyvybei tinkančias planetas, kurios išsidėsčiusios ne mažiau kaip 1% visų žvaigždžių visatoje. Taigi vien tik mūsų galaktikoje mes turime apie 100 milijardų į Žemę panašių planetų ir apie 100 kvadrilijonų visatoje. Čia susiduriame su 15 nulių skaičiuje.

Taigi, kur tie ateiviai?

Apskaičiuota, kad tik 1% į Žemę panašių planetų gali vystytis. Tačiau tai nebūtinai reiškia protingo gyvio buvimą ir gyvenimą. Galų gale, gyvybė Žemėje praleido ir egzistuoja milijardus metų, kaip viengubuosius organizmus. Tačiau net jei 1% tų planetų sukūrė protingą gyvybę visatoje vis dar bus 10 kvadrilijonų protingų civilizacijų. Tad kodėl mes dar nesame sutikę gyvybės iš kitos planetos.

Gali būti, kad artimiausiose galaktikose nėra jokio kito protingo gyvenimo be mūsų. Nors gyvybę gali egzistuoti, bet ji gali gali būti tiesiog miniatiūrinių mikrobų ar kitų kosminių gyvūnų forma.

Kita vertus, jeigu ateiviai mus ir aplanko, jų technologijos gali būti pernelyg pažengusios. Radijo technologijos gali būti įprasta čia Žemėje, tačiau tolimose pasauliuose ateiviai gali naudoti pažangias komunikacijos technologijas, pvz., Neutrino signalus, kurių mes negalime šifruoti.

Žemėje mes turime politiką, susijusią su ryšiais su vietinėmis tautomis; tai gali būti, kad tas pats gali būti su mumis. Pažengusieji ateiviai gali taikyti taisykles, ribojančias kontaktavimą tik su rūšimis, kurios pasiekia aukštą technologinės ar kultūrinės raidos laipsnį.

Ar tikite, kad ateiviai jau čia, ir mes tiesiog nesuprantame. Konspiracijos teoretikai mėgsta šį mažai tikėtiną paaiškinimą. Nors galimybės yra nedidelės, tačiau gali būti, kad vyriausybės agentūros slepiaateivių buvimą žemėje. Nors labiau tikėtina, kad ateiviai jau yra tarp mūsų, stebėdami žmoniją pažangios ir ironiškos laboratorijos pelių apgaudinėjimu.

Susidūrimas su ateiviais, ar verta bijoti?

Žemės planeta egzistuoja jau 4,57 milijardo metų. Manoma, kad pirmasis žmogaus tipo ir bręstančio proto sutvėrimas egzistavo jau prieš 2,5 milijonus metų, o šiuolaikinis žmogaus būdo ir savybių gyventojas žemėje pradėjo gyventi prieš 280 tūkst. Žmonės su kiekvienais metais tobulėdavo, augdavo kol pasiekė tokį lygį koks jis yra dabar žemėje. Mūsų planeta yra tik 5 pagal dydį saulės sistemoje, o ką jau kalbėti apie visą paukščių tako ar tolimesnę galaktiką. Palyginus su jomis, žemė yra viena iš begalybės mus supančių planetų, kurių mes nežinome ir net nesame girdėja apie jas ir vargu ar mūsų karta išgirs. Tačiau žmonija tobulėja, išradimai kiekvienai metais tampa vis reikšmingesni ir naudingesni. Šie mokslininkų išradimai gal padės mums ištirti planetas, kurios nuo žemės yra atitolusios šviesmečiais. Tokie atradimai gali užtrukti mažų mažiausiai 100 metų. Toks plati galaktika mums signalizuoja, kad šioje visatoje žmogus negali būti viena išsilavinusi ir sumani būtybė. Kas jeigu kitos planetos atstovai turi visas technologijas, kurios leidžia keliauti tūkstantmečiais ir kas nutiks kai žmonija pagaliau supras, kad visatoje mes nesame vieni?

Kodėl nereikia bijoti kitos planetos gyventojų

ar reikia bijoti ateivių?

Visų pirma reikėtų pradėti nuo to, kad kitos planetos gyventojais gali būti įvardinti ne vienos rasės ateiviai, kurios matome per filmus. Nepamirškime, kad mes gyvename milijonus planetų turinčioje galaktikoje ir žmonija tikrai nėra mažiausiai patobulėjusi gyvybės rūšis. Kitas svarbus dalykas – technologijos ir jų augimas. Įvertinkite atstumą tarp planetų, tikriausiai pasiekti kitą planetą, kurioje rastumėme gyvybę užtruktų bent 1000 metų. Na, o ką po 1000 metų mes rastume kitoje planetoje – nežinomybė, 1000 metų gali būti laikotarpis per kurį gyvybė planetoje gali susinaikinti arba tapti itin išsilavinusi. Lygiai taip pat gali galvoti ir kitos planetos gyventojai, todėl visi yra atsargūs, nemanykite, kad tik žemės gyventojai svarsto apie gyvybę kitose planetose. Kažkur toli, toli yra tokių pačių kaip mes.

Fantastiniai filmai mus nuteikia, kad ateiviai, dauguma atvejų, atvyksta į žemę kariauti ir sunaikinti šią planetą. Dabar pagalvokite logiškai, kam jiems to reikia? Kokia nauda jiems iš to? Nebent, atsižvelgiant į fantastinių filmų siužetą, žemėje egzistuoja kokia nors cheminė formulę, kurią norint išgauti reiktų sunaikinti žemės planetą. Skamba įtikinamai…

Yra galimybė, kad į žemę jau buvo atkeliavę kitos planetos gyventojai. Daugybė vaizdo medžiagos, literatūros galite rasti apie jų apsilankymą mūsų planetoje, norus ir siekius. Jeigu taip ir buvo nutikę, kaip matome, mes dar egzistuojame, o jeigu kitos planetos gyventojai sugebėjo atskirsti, tai jie lygiai taip pat galėjo ir sunaikinti žemę. Kodėl to nepadarė? Atsakymas paprastas – kam jiems to reikia?

Jeigu kitos planetos gyventojai sugebėjo atsigabenti iki žemės planetos, daug, daug šansų, kad jie už mus ir protingesni, o protingesnis sutvėrimas kaip tradicija visada vengia konfliktų, kurie gali turėti bet kokių  neigiamų pasekmių.

Trumpai tariant, žmonijai tikrai nereikia bijoti susidūrimo su ateiviais, nes jeigu toks susidūrimas ir įvyks, tai nebus karas 99 proc. Realiausias ir labiausiai tikėtinas scenarijus yra bendradarbiavimas ir sukauptos informacijos bei žinių pasidalijimas, vienos rasės susipažinimas su kita.

O jeigu vis dar bijote ateivių ir susidūrimo su jais, patarimas vienas – mažiau žiūrėkite fantastinių filmų.